O juk pradžioje buvo tik jie... Ir tau išėjus, kai ištarsi – „po mūsų nebebus nūsų“ – liks jie, medžiai. 

Ir kaip tu galėjai šitiek žmogiškųjų metų nepastebėti... kaip išraiškingai ir droviai jie... ilgisi tavęs. O tu pats sau toks juokingas ir skubantis, net nenutuoki kiek žmogiškų metų tavyje praskriejo, ištirpo, virto į medžių lapus ir krito auksu ant žemės. 

Kai regi, kai matai, kai užuodi miškus (žėri žėručiais pušys ir žydinčios slyvos, eglės, kadugiai, ajerynai ir karališkos liepos) nuo grožio, regis, pašiurpsta net oda... Taip vaisku. Amžinybė, kuri pasirodo čia pat, miško gluodena atsivėrusi. 

Regis, šlapia ir lyja... Kokia palaiminta būsena... Sakoma, vieni žmonės jaučią lietų, kiti sušlampa. 

AŠVENTA

45,00 €Price