Šviesa... Blyksteli... Brėkšta...

Įsižiūri į erdvę, regis, žemė - tyra ir nekalta – prabilo pačia giliausia gražbylyste. Gyvata.

Kaip nesučiuopiamai tauriai teka laikas, kaip išraižo pačius gražiausius raštus.

Lyg amžinybė prikelta stūkso Deivė. Jos veidą kaip benorėdamas, negalėtum nei priartint, nei nutolint – neišvengiamybė. Tame rūsčiame, iki vaiskumo nugludintame žvilgsnyje – Vienis, rimtis ir ramuma, serginti taip baltišką nūdieną. Staiga iki skausmo gaiviai ir giliai sudiegia tavyje suvokimas – kaip tai tobula! Būti – ir išreikšti savo Būties formą Deivės forma. Iš mentos, minčiaformės, pajautos trykšta pirmapradė energija absoliučiai laisvomis formomis. Apkūnios, reljefiškos, žėrinčios nuostaba ir gyvastimi – jos žadina mano žmogiškosios formos norą prasitęsti.

Kaip skamba kvapai? Sąmonė juos atpažįstą dar iki ištarto garso, lopšinės, atodūsio: ajeras, kadagys, staiga išnirusi ąžuolo žievė, su niekuo nesupainiojamos samanos. Įsiklausai... Ir atpažįsti gintarą. Tolumoje šmėsteli rugys. Už jo rugiagėlė. Dieve, kaip visa tai sava...

JORĖ

45,00 €Price